paskelbė on Rugsėjo 21, 2020
587 peržiūros

Mieli kolegos, bičiuliai

Mano požiūriu Algirdas Brazauskas buvo ir ilgai išliks vienu iškiliausių šalies politikų, anot kai kurių jo biografijos tyrinėtojų “žmogus jungęs epochas”. Ir tai - tiesa, o ir dar akivaizdesnė tiems, kas turėjo laimę su juo dirbti, būti šalia ir kartu.

Nelaikydamas savęs politiku, nors jis tokiu tikrai iš prigimties buvo, be abejonės, labai talentingu, apdovanotu pačiomis įvairiausiomis lyderiui reikalingomis savybėmis: žinojo, kaip telkti žmones ir jie prie jo linko. Algirdas Brazauskas buvo neeilinis organizatorius bei vadovas, mokėjo deleguoti funkcijas, neblogai pažinojo žmones, greitai suprasdavo ko vienas ar kitas vertas, ką ir kam galima patikėti. Toleruodavo iniciatyvas, pačias įvairiausias, net jei tokios jam iš pradžių neatrodė svarbios ar net keistokos.

Pats, būdamas vienokiu ar kitokiu vadovu (o buvo visų įmanomų lygių vadovu, taip pat vienintelis ligšiol užėmęs tris aukščiausias valstybės pareigybes) buvo preciziškai tikslus, pavyzdžiui, beveik niekuomet niekur nevėluodavo, gerbė savo ir kitų laiką, mokėjo jį paskirstyti net ir pačiais sunkiausiais momentais, kokių jo gyvenime buvo labai daug ypač lemiamais istorijos etapais.

Visa tai jo asmenybėje jungė jam būdinga charizma. Būtent pozityvi charizma, kuo jis išsiskirdavo iš savo piktų ir dažnai pagiežingų konkurentų ar oponentų. Jis gebėjo pamatyti visus, gerai pažinojo Lietuvą, įvairiausius jos kampelius, kaimus, atskiras gamyklas, įmones, statybas, todėl su visais greitai rasdavo bendrą kalbą. Suprato žmonių, įvairių tautų lūkesčius, gerai žinojo daugiatautės Lietuvos istoriją.

Neatsitiktinai būtent jau prezidentas Algirdas Brazauskas prieš 25 metus ėmėsi gal būt sunkiausio kada nors žengto diplomatinio žingsnio - Izraelio parlamente Knesete atsiprašė už tūkstančius nužudytų žydų, nulenkdams galvą prieš Izraelio parlamentarus, nors jo paties tėvai antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos žydus gelbėjo. Šis atsiprašymas sukėlė aistras Lietuvoje, keistoką pseudopatriotizmo bangą, tačiau demokratiniame pasaulyje buvo įvertintas labai pozityviai, iš esmės ilgainiui pakeitė Lietuvos ir Izraelio santykius, o Lietuvą įtraukė į civilizuotų, sugebančių įvertinti savo istoriją, šalių sąrašą. Visa tai turėjo kone lemiamos reikšmės integruojantis į euroatlantines struktūras, ypač NATO.

Algirdas Brazauskas, suprantama, kaip politikas, vadovas, lyderis buvo ir įtaigus oratorius. Sunku šiandien net ir pasakyti kodėl. Gal todėl, jog kalbėjo paprastai, be pompastikos, žmonėms suprantama ir artima kalba. Jis nenaudodavo ypatingų retorinių figūrų ar kitokių priemonių, nemėgdavo skaityti kalbų iš popieriaus, nors kaip vadovas, prezidentas ar premjeras tokių išvengti negalėjo. Man, kaip prisidėjusiam prie tokių kalbų rašymo, gerai įsiminė jo reikalavimai: rašyti tezes, o ne ištisą tekstą, nes jis mėgdavo ir improvizuoti, ypač jam artimoms, pavyzdžiui, ekonomikos, energetikos ar ūkio temomis. Jis prašydavo nenaudoti, jei įmanoma citatų, o ypač vengti tarptautinių žodžių. Pavyzdžiui, gerai pamenu, skaitydamas kalbos projektus, jis beveik visuomet išbraukdavo žodį “konsensusas”, kurį tekdavo keisti sutarimu ar susitarimu, kas ne visuomet galėdavo “konsensuso” reikšmę visiškai pakeisti. Tačiau kažkaip keisdavome...

Paties Algirdo Brazausko raštas buvo toks pats aiškus, išbaigtas, sakyčiau, net beveik kaligrafiškas, kaip ir jo mintys. Jis nemėgo dviprasmybių, neužbaigtų minčių ir neaiškumo. Todėl buvo lengva naudotis jo dienoraščiu ar užrašais, rengiant vieną ar kitą publikaciją.

Mieli bičiuliai, kolegos,

jau minėjau, kad Algirdas Brazauskas nelaikė savęs politiku. Galiu drąsiai tvirtinti, jog mačiau tą lemiamą momentą, kai jis negalėjo to išvengti ir tapo politiku, istorinių aplinkybių dėka, nors gal taip ir negalvojo, bent jau tuomet 1988 metais. Tačiau istorija lūžio metais visuomet iškelia stiprius lyderius ir asmenybes.

1988 m. Rugpjūčio mėnesį buvo paskelbtas Sąjūdžio organizuojamas mitingas Ribentropo Molotovo paktui pasmerkti. Buvo pakviesti ir Tuometiniai LKP vadovai. Man teko dalyvauti LKP CK biuro posėdyje, kur buvo svarstoma, kurį sekretorių pasiųst į mitingą Vingio parke. Kadangi sekretorius ideologijai Lionginas Šepetys buvo išvykęs į užsienį, pats Ringaudas Songaila, ypač po vadinamo “bananų baliaus” nesiryžo dalyvauti, buvo galų gale nuospręsta siųsti Algirdą Brazauską, kuris biuro posėdyje dėl šeimyninių aplinkybių dalyvauti negalėjo. O gal dėl to ir buvo nuspręsta, jam pačiam biuro posėdyje nedalyvaujant, nes kiti nesiryžo.

Man buvo pavesta informuoti Brazauską, apie šį biuro sprendimą, ką aš ir padariau. Gerai pamenu, kaip jis nusistebėjo, kad LKP CK biuras jam pavedė dalyvauti mitinge: “aš juk sekretorius ekonomikai, o ne ideologijai” pasakė. Tuomet paaiškinau jam visas aplinkybes. Algirdas Brazauskas pagalvojo ir pasakė: “rytoj 5v. ryto atvažiuoji pas mane į Turniškes su tezėmis”.

Algirdas Brazauskas, suprantama, mitinge tų tezių neskaitė, jis kalbėjo be popieriaus nuoširdžiai, jau suprasdamas ir numatydamas įvykius, gal būt nujausdamas greitus neišvengiamus ir sunkiai prognozuojamus pasikeitimus. Jis kalbėjo apie iššūkius, kurie laukia Lietuvos, ypač ekonomikos, energetikos, ūkio, socialinėje srityje. Jo kalba, priešingai nei kitų to mitingo dalyvių, nepasižymėjo kokio nors perdėto patriotizmo patosu, tačiau joje buvo valstybės vyro susirūpinimas krašto likimu. Dviejų ar trijų šimtų tūkstančių minia susirinkusi Vingio parke (kaip dabar Baltarusijoje) gal ir nelabai įsigilino į kalbos niuansus, tačiau įvertino jo drąsą, atvirumą ir tiesumą.

Po šito mitingo Sąjūdis, o man tekdavo derinti su jo lyderiais, pirmiausia su Arvydu Juozaičiu, LKP CK atstovų dalyvavimą įvairiuose renginiuose, daugiau nieko nekviesdavo, apart Brazausko. Po kelių mėnesių Algirdas Brazauskas, iškeltas ir remiamas Sąjūdžio komunistų, buvo išrinktas pirmuoju LKP sekretoriumi, dalyvavo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, priėmė sprendimą grąžinti tikintiesiems Katedrą. Tuo požiūriu neabejotina, jog Algirdas Brazauskas buvo Sąjūdžio iškeltas lyderis, Sąjūdžio palaimintas politikas, ką mes dažnai kažkodėl pamirštam.

Įdomu tai, jog būtent tomis Sąjūdžio suvažiavimo dienomis Algirdas Brazauskas pažadėjo, jog Valdovų rūmai bus atstatyti. To pažado jis nepamiršo niekad. Po daugiau nei dešimties metų, tapęs Ministru Pirmininku, jis ėmėsi Valdovų rūmų atkūrimo. Likimo ironija, kad dalis tų pačių buvusių sąjūdiečių tuomet reikalavusių Valdovų rūmus atstatyti, projektą ir patį atstatymą jau vėliau aršiai kritikavo, aiškindami, jog jis per brangus, jog čia bus tik muliažas ir pan.

Tačiau Valdovų rūmai ir, pirmiausia, Algirdo Brazausko atkaklumo, nuoseklumo dėka, atstatyti, jau tapo mūsų istoriniu, architektūriniu ir tautiniu pasididžiavimu. Jau 2013 metais, gaila, kad pats Algirdas Brazauskas to jau nematė, juose vyko Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai renginiai. O tik prieš kelias dienas istoriškai simbolinis dviejų tautų Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių posėdis. Lietuvos žmonės, užsienio svečiai jau senokai vertina atstatytuosius Valdovų rūmus kaip architektūrinį Lietuvos valstybingumo simbolį, lygiavertiškai įtraukiantį mus į Europos dvasinės ir materialinės kultūros gretas, kaip ir Vilniaus universitetas.

Valdovų rūmai Algirdo Brazausko, architektų, archeologų, restauratorių, istorikų dėka atkūrė Lietuvos europinę vizualinę istoriją, kuri svarbi ne tik mūsų šalies svečiams, bet ypač mūsu jaunajai kartai, kuri gali didžiuotis savo šalies istorija, jos veikėjais, kalba bei kultūra.

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Labai daug spekuliacijų būta ir ligšiol, dėl Algirdo Brazausko ryžtingumo arba neryžtingumo. Šiuo klausimu turiu tvirtą nuomonę - Algirdas Brazauskas buvo neabejotinai ryžtingas politikas, tačiau jo ryžtas buvo racionalus, apgalvotas ir apmąstytas. Toks ryžtas neturėjo nieko bendra su avantiūrizmu, radikalumu ar panašiais dalykais. Jis niekuomet nesiekė kokių nors viešųjų ryšių ar piaro. Jam tai buvo tiesiog svetima. Sprendimus jis visuomet apgalvodavo, tačiau kuomet nuspręsdavo, jo sustabdyti nebuvo įmanoma. Net Kremliui. Tai mačiau ypač istorinio LKP suvažiavimo, kuomet buvo atskirta nuo Maskvos, metu. Tuomet jis ir, pirmiausia, jis patyrė patį didžiausią, sunkiai apibrėžiamą spaudimą iš Gorbačiovo, Kremliaus, įvairiausių struktūrų, taip, aišku, ir iš savo aplinkos dalies. Buvo šantažuojamas pačiais rafinuočiausiais būdais, ką jau sugeba mūsų didieji kaimynai.

Pavyzdžiui IAE galimu sprogdinimu. Įsivaizduokim šią situaciją tuomet, 1989 metais, dar ir neseniai prieš kelis metus įvykusios Černobylio katastrofos kontekste. Šiuo atveju, drįstu teigti, mums, Lietuvai labai pasisekė, kad Lietuvos vadovu tuomet buvo Algirdas Brazauskas. Kaip inžinierius, o dar ir IAE statytojas, jis puikiai žinojo visus techninius ir saugumo niuansus. Jis valdė padėtį. Jau ryte, prieš pat priimant LKP atsiskyrimo nuo Maskvos sprendimą, Algirdas Brazauskas turėjo visą informaciją apie saugumo situaciją IAE, išėjo į tribūną Operos ir baleto teatro salėje ir perskaitė istorinį LKP suvažiavimo sprendimą, už kurį nubalsavo absoliuti dauguma delegatų, demokratiškai, slaptu balsavimu.

Priminsiu to laikmečio kontekstą, kad paveikslas būtų pilnesnis - Rytų Vokietijoje dar buvo demontuojama Berlyno siena, rumunai masiniais mitingais vertė kruvinąjį Čiaušesku režimą, o Vakarų pasaulio lyderiai vis prašė netrukdyti Gorbačiovui vykdyt perestroiką... Lietuvos komunistų partija paskelbė apie savarankiškumą nuo Maskvos ir, beje, priminsiu, jau 1989 gruodyje kartu su nauja programa ir deklaraciją apie socialdemokratinę šios partijos orientaciją ateityje, kas vėliau ir įvyko, nors ne iš karto, po ilgų įvairiausių derybų ir pastangų susivienyti, tačiau būtent sugrįžus Algirdui Brazauskui į aktyvią politiką, iš kurios jis jau buvo savo noru pasitraukęs.

Gerbiami kolegos

Nors Algirdas Brazauskas abejojo ar jam verta dalyvauti 1993 metų prezidento rinkimuose ir net įkalbinėjo Justiną Marcinkevičių juose dalyvaut, išrinktas prezidentu gavęs absoliučiai didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, greitai įsitraukė į užsienio politiką, kas ir yra viena pagrindinių valstybės vadovo prerogatyvų. Jo artimiausiais partneriais tapo kaimyninių šalių prezidentai Giuntis Ulmanis, Arnoldas Riuitelis. Turėjo gerus santykius ir su vienu ryškiausių Europos antikomunistų prezidentu Lechu Valensa, o vėliau ypač artimus su prezidentu Aleksandru Kvasnievskiu, kuris tapo realiu ir labai įtakingu agitatoriumi Vakaruose už Lietuvos narystę NATO, nes, kaip žinome Lenkija į Aljansą įstojo trejais metais anksčiau.

Visiškai akivaizdu, jog prezidentas Algirdas Brazauskas teikė prioritetus artimiausiai kaimynystei, tačiau nevengė ir Briuselio ar Vašingtono. Jis, kaip valstybės vadovas, pateikė pirmąsias Lietuvos apeliacijas į NATO ir ES 1994 ir 1995 metais, o jau kaip Ministras Pirmininkas 2003-ais pasirašė Atėnuose Lietuvos sutartį su ES, o 2004 Vašingtone dalyvavo deponuojant ratifikacinius Šiaurės Atlanto sutarties raštus, po kurių Lietuva tapo visateise NATO nare.

Algirdas Brazauskas niekada nebuvo dogmatiku, puikiai suvokė realią šalies vystymosi situaciją, kuo vėliau mėgino naudotis jo kritikai, vadindami jį tai liberalu, tai netikru socialdemokratu ir partijos viduje. Jis nebuvo kerštingas savo kritikams, kas, deja, nėra būdinga Lietuvos politikai, nors puikiai žinojo kas ir kodėl, pavyzdžiui, organizavo vadinamus Pakaunės įvykius, lemtingu svetimos kariuomenės išvedimo metu. Didelė šio sprendimo sėkmės dalis priklauso, manau, tuomet šiltiems asmeniškiems prezidentų Algirdo Brazausko ir Boriso Jelcino santykiams. Algirdas Brazauskas turėjo ypatingą autoritetą tarp daugelio postsovietinių šalių valstybių vadovų.

Jau būdamas premjeru 2007 metais lankiausiu su oficialiu vizitu Kazachstane ir buvau priimtas prezidento Nursultano Nazarbajevo, kuris pirmiausia paklausė apie Algirdą Brazauską, o po to beveik visą mūsų susitikimą, neleisdamas įsiterpti, jį gyrė kaip pavyzdį daugeliui postsovietinių bei Rytų Europos politikų, žavėjosi jo veikla ir žmogiškomis savybėmis.

Ar turėjo Algirdas Brzauskas silpnybių, trūkumų, gerbiami kolegos? Be abejo, kaip ir kiekvienas žmogus. Ir jis pats taip galvojo. Gal būt svarbiausia iš jų, mano nuomone, - didis mūsu tautos politikas, nelaikė savęs politiku. Nors tai, kaip nekeista, buvo tuo pačiu metu ir jo stiprybė, asmenybės žavesio šerdis.

Būkite pirmas, kuriam tai patinka